Kuo skiriasi fizinės ir virtualios elektros pirkimo–pardavimo sutartys (PPA)?

Skirtumų tarp PPA ir vPPA supratimas yra būtinas visiems, norintiems iš tiesų perprasti energijos rinkos sudėtingumą. Žemiau aptariame šias dvi pagrindines kategorijas ir pateikiame patogią vPPA skaičiuoklę, kurioje galite keisti dalyvių perspektyvas ir nagrinėti rizikos profilius, kad sąvokos taptų dar aiškesnės.

Kas yra fizinės elektros pirkimo–pardavimo sutartys (PPA)?

Fizinės PPA reiškia realų elektros energijos tiekimą iš konkretaus generatoriaus pirkėjui, beveik visada per tinklą, tarpininkaujant tiekėjui. Kai kuriose rinkose pirkėjas gali sudaryti sutartį tiesiogiai su generatoriumi, tačiau tai priklauso nuo tiesioginių jungčių ir prieigos prie tinklo taisyklių. Kaip ir visa kita energija tinkle, elektra, tiekiama per fizines PPA, elektronų lygmeniu nesiskiria nuo bendro tinklo srauto.

Kas yra virtualios elektros pirkimo–pardavimo sutartys (vPPA)?

vPPA dažnai struktūruojamos kaip atsinaujinančiosios, bet apie tai kalbėsime straipsnio pabaigoje. Pirmiausia – pagrindai: vPPA yra finansinės sutartys, paremtos kainų skirtumo (Contract for Difference, CfD) modeliu, kurių tikslas paprastai yra apsidrausti nuo realaus pasaulio energijos gamybos arba suvartojimo svyravimų. Jokio fizinio energijos perdavimo čia nekoordinuojama, o gamintojai elektrą gali tiesiog parduoti į tinklą rinkos – „plaukiojančia“ arba „spot“ – kaina, nors to daryti neprivalo.

Mazgo arba centro, kuriame gamybos įrenginys (PD) įleidžia elektrą į tinklą, rinkos kaina paprastai naudojama kaip atsiskaitymo kaina sutartyje, nes tik generatorius gali apsidrausti pajamas gamyba.

Tačiau pirkėjas moka ne šią, o iš anksto sutartą fiksuotą – streiko – kainą, kuri yra sutarties ašis.

• Jei rinkos kaina viršija streiko kainą, generatorius sumoka pirkėjui skirtumą.
• Jei rinkos kaina mažesnė už streiko kainą, pirkėjas sumoka generatoriui skirtumą.

Taip abiem pusėms užtikrinamas prognozuojamas didmeninės rinkos kainų poveikis ir kainų stabilumas be būtinybės tiekti fizinę energiją.

Kas yra bazės rizika ir kodėl turėtumėte ją įvertinti?

Atsiskaitymo rinkos (indekso) kaina, nustatyta sutartyje, lyginama su streiko kaina nustatytais intervalais (dažniausiai kas mėnesį, bet priklauso nuo sutarties). Šie finansiniai atsiskaitymo intervalai yra atskirti nuo pačių kainų skaičiavimo, kuris dažniausiai stebimas smulkesniu laiko žingsniu (pvz., kas valandą ar dieną), o po to agreguojamas.

Jei bent viena šalis naudoja vPPA realioms energijos pardavimo ar vartojimo rizikoms dengti (o ne tik finansiniam tikslui), gali kilti pavojus, kad atsiskaitymo kaina skirsis nuo lokalios rinkos kainos.

Šis nuokrypis vadinamas bazės rizika ir atsiranda, kai vietinis mažmeninis tarifas (ir susijusios pristatymo išlaidos) skiriasi nuo indekso kainos, todėl energijos sandoriai gali nesutapti su sutartimi. Rizika priklauso nuo to, ar šalys

• vPPA naudoja realiam gamybos ar suvartojimo rizikos valdymui
• ir prekiauja energija kitoje rinkoje nei ta, kuria remiasi atsiskaitymas.

Ekstremaliu atveju pirkėjas gali mokėti daugiau už faktinį elektros suvartojimą ir dar privalėti mokėti pagal vPPA, o generatorius – gauti mažiau už parduotą elektrą ir kartu būti skolingas pagal sutartį.

Kaip vPPA valdomas bazės rizikos klausimas?

Gerai struktūruotame vPPA indekso kaina sutampa su rinka, kurioje generatorius parduoda elektrą, taip minimalizuojant bazės riziką. Kai visiškai sutapdyti neįmanoma, pardavėjai paprastai sutinka tik su apibrėžta ir ribota bazės rizika toje pačioje rinkoje. Taigi vPPA neperkelia neribotos rizikos nė vienai šaliai, nes:

• Generatorius neprivalo fiziškai tiekti energijos, tad jei rinkos kaina krenta žemiau veiklos kaštų, jis gali mažinti gamybą ir riboti nuostolius.
• Pirkėjo rizika ribota, nes rinkos kainos negali kristi iki minus begalybės. Pirkėjas moka tik streiko ir rinkos kainos skirtumą.

Norite geriau perprasti sąvokas ir išbandyti ekstremalius scenarijus? Išmėginkite mūsų vPPA bazės rizikos skaičiuoklę žemiau.